Membranų atskyrimo technologijos sistemoje aukšto{0}}slėgio membranos iš esmės skiriasi nuo įprastų{1}}žemo slėgio membranų daugeliu aspektų dėl specifinio veikimo padėties ir taikymo scenarijų. Šie skirtumai atsispindi ne tik eksploataciniuose parametruose ir atskyrimo galimybėse, bet ir medžiagų pasirinkime, konstrukcijų projektavimuose ir taikomose srityse. Šių skirtumų paaiškinimas padeda tiksliai pasirinkti ir optimizuoti procesą.
Pagrindinis skirtumas yra darbinio slėgio diapazone. Aukšto -slėgio membranos paprastai veikia kelių megapaskalių ar net didesniu slėgiu, kad įveiktų aukštą osmosinį slėgį arba pasiektų beveik -visišką tirpių medžiagų sulaikymą, ir paprastai naudojamos atvirkštinio osmoso ir aukšto{3}}slėgio nanofiltravimo procesuose; o žemo -slėgio membranos dažniausiai veikia 0,1–0,5 megapaskalio diapazone, tinkamos mikrofiltravimui, įprastai ultrafiltracijai arba stambiam mažos-koncentracijos tirpalų atskyrimui. Aukšto-slėgio pavara leidžia membranoms apdoroti pašarų tirpalus, kuriuose yra ypač daug druskos arba didelės tirpių medžiagų koncentracijos, o žemo slėgio membranos labiau tinka mažo-klampumo, mažos{12}}užteršimo apkrovoms.
Medžiagų ir struktūros skirtumai yra vienodai reikšmingi. Aukšto -slėgio membranų atskyrimo sluoksniams paprastai naudojami labai kryžminiai-aromatiniai poliamidai arba kompozicinės plėvelės, dėl kurių susidaro tanki struktūra ir didelis mechaninis stiprumas, sutvirtintas atraminiu sluoksniu, kad atlaikytų aukšto -slėgio deformaciją. Kita vertus, žemo slėgio membranose dažniausiai naudojamos didesnio porų dydžio medžiagos, pvz., celiuliozės acetatas ir polisulfonas, kurių atraminė struktūra yra gana paprasta. Sudėtinė aukšto -slėgio membranų struktūra užtikrina stabilumą esant nuolatiniam aukštam slėgiui ir cheminei korozijai, o žemo -slėgio membranų tikslas – sumažinti išlaidas ir padidinti srautą.
Atskyrimo tikslumas ir išlaikymo charakteristikos taip pat yra aiškus skirtumas. Aukšto -slėgio membranos gali pasiekti daugiau nei 99 % jonų atmetimo greitį, pasižyminčios itin stipriomis daugiavalenčių jonų, makromolekulių ir mikroorganizmų blokavimo galimybėmis; žemo -slėgio membranos daugiausia priklauso nuo fizinio sijojimo, o molekulinės masės ribos svyruoja nuo tūkstančių iki šimtų tūkstančių daltonų, todėl jos netinkamos dideliems gėlinimui ar aukštiems{4}}grynumo reikalavimams.
Tai lemia taikymo scenarijų skirtumus. Aukšto-slėgio membranos yra pagrindinė pasirinkimo technologija, skirta jūros vandens gėlinimui, nuliniam didelio{{2} druskingumo nuotekų išleidimui ir aukštos kokybės farmaciniam valymui; žemo -slėgio membranos dažniau naudojamos pirminiam geriamojo vandens apdorojimui, pirminiam filtravimui valant nuotekas ir skaidrinimui bei koncentravimui maisto ir gėrimų gamyboje.
Be to, aukšto{0}}slėgio membranoms keliami griežtesni atsparumo užsiteršimui ir plovimo reikalavimai, nes dėl aukšto{1}}slėgio aplinkos padidėja teršalų įsiskverbimo į membranos poras rizika. Todėl priežiūros strategijos ir valymo ciklai skiriasi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad aukšto{0}}slėgio membranos ir žemo slėgio{1}} membranos aiškiai skiriasi slėgio įvertinimu, medžiagos struktūra, atskyrimo tikslumu ir taikymo diapazonu. Šis skirtumas nulemia jų papildomumą ir specializaciją skirtinguose pramoniniuose procesuose, teikiant kelių-pakopų techninę atskyrimo inžinerijos pagalbą.
